AIR24.INFO

Dating devyni dangaus metrai virs online mmmm pussy needs

1Klausimas

Perskaitykite Sigito Gedos eilėraščius ir atlikite užduotis.

Lietuvos atsiradimas

Ištiško geltona
Šviesa danguje,
Ir plaukia giedodamos
Žuvys į ją.

Raudonas ir žalias,
Kuprotas kaip krabas
Pašoka į viršų
Lietuviškas kraštas.

Kol rūstūs peizažai
Apanka erdve,
Kol medžiai žalia
Apsitraukia žieve, –

Žemelė po šviesuliu
Šildo pečius
Ir išveda šviečiančius
Jūrų paukščius,

Garuodama myli,
Raudona visa,
Ji žiūri į milžinus
Debesyse –

Ir sukasi – lekia
Amžių versmėj –
Geltoni pasauliai,
Žali vieversiai.

1962

Arkliai siūbuoja žalią horizontą

Arkliai siūbuoja žalią horizontą,
Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai,
Išsiskėtė beržai
Ir laukia žalio žaibo —

Senoji šiaurė.
Molio Lietuva.
Dangus sapnuodamas kažką jau žada.
Nedalomai įaugo j peizažą
Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva.

Aukšti kalnai. Visur ledynų žymės.
Kai, būdavo, susprogsta žalios žievės,
Atšilus, po pagoniškos maldos,
Į pelkę žmonės vijo mamutus.

Nuo ežerų parjoja surūstėjęs
Kaip Dovydas per jūrų žolę – tėvas,
Šakom aprietus šviesų erdvės plotą,
Vėl žydi grūšia, šobliom apkapota.

Tėvynės, Motinos
Ir Žemės jausmas.

Didžiulis, kosminis
Žibuoklės džiaugsmas.
Tebus šviesu,
Tebus labai šviesu –
Žibuoklė auga lig už debesų.

1964

Buvau į Lietuvą išėjęs

Buvau į Lietuvą išėjęs.
Ten paukščiai, moterys ir vėjas.

Į dieną visos karvės ėjo,
Ir vėju siautė ir plazdėjo

Didžiulis – rudas – vieversys.

Ilgi sparnai ir upės plakės,
Ir visos moterys – plaštakės.
Žole apaugo mano akys,

Ir iš pačios gelmės žolėj
Raudoni vertės gyvuliai.

Ar aš buvau, ar nebuvau,
Ar molio sapną sapnavau?

1964

Iš „Strazdo“
Žemės arimas

Šitos bitės, kamanės,
Šita amžių galybė,
Virš apgriuvusių kaimų –
Rausva amžinybė.

Atsiverkite, žaros,
Man į amžius senus, –
Iškėtojęs sparnus,
Strazdas Lietuvą aria.

Gėriukėliai po pievas.
Plaukia upės. Kalnai.
Danguje dyvinai
Žydi saulė ir dievas.

Tarp dangaus ir tarp žemės
Žalio paukščio sparnai.
Bliauna jaučiai tenai.
Verkia vaikas. Sutemus

Vyras, paukštis, poetas
Dar ilgai ieško peno –
Viešpatie mano,
Kokios baisios jo pėdos!

O iš rūko lyg sapno
Kyla mano tėvynė –
Senas laikas ir samanos –
Lietuva akmeninė.

Kaulakys. Kamarnykas.
Dominykas. Siratos.
Vyžos. Senas giesmynas.
Ir Drazdauskas, ir Strazdas

Žalią sparną ištiesia,
Kad net saulė – žalia,
Jo šešėlis žole –
Šviesios bangos per Lietuvą.

Tiek regėjimuos šėlus –
Mėnuo – miškas – rasa –
Lietuva – ji visa –
Dideliam jo šešėly.

Spurda, lekia gyvybė,
Eidama spirale.
Viršum jos – begalybė,
O kentauras – šalia.

1964

Jotvingių žemė

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
O prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys. Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj skrajojo pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius.

1967

Maironio mirtis
devyni sonetai ir epitafija

Paimsme arklą, knygą, lyrą...

Pirmasis sonetas

Mano broliai mąstydami mokos gyventi,
Įkvėpimo šviesaus semias savo galvoj,
Prašmatnybė minčių ir melodijų šventės,
Taip užauga poetai naujoj Lietuvoj.

Aš kitaip gyvenau ir kitaip aš galvojau,
Aš regėjau ne taip ir jaučiau aš ne tą:
Man vis dingojos tykantys sielą pavojai,
Iš kurių tik vaizduotė ištrauks ir malda.

Aš mylėjau savaip ir kentėjau savaip.
Man pasaulis – kaliausės pakaušiais melsvais,
Aš mačiau, kaip juos Viešpats suskaldo, suardo.

Man išplūdo regėjimai marių srautu,
Prie pasaulio šventyklų, seniai sugriautų,
Aš išspjoviau kaip Biblijoj – kruviną kardą.

Maironio mirtis
devyni sonetai ir epitafija

Antrasis sonetas

Senatvė man į ausį pakuždėjo
Jog vienąkart išnyksiu tarsi dūmas,
O kokią formą turi dūmas? Vėjo?
O kas tada soneto tobulumas?

O Lietuva – ar turi kokią formą?
Man kitados vaidendavos ovalas...
Į paskutinį amžiaus galo forumą
Ateina tie, kur uodegas prišalo.

Kodėl gi Dantė nesmerkė soneto,
Jei viską taip išsigemant iš lėto
Regėdavau prie šiaurės vandenų?

Einu namo, nes nieko neradau čia,
Beliko metalinių miestų griaučiai
Išbudusiems iš motinos sapnų.

Maironio mirtis
devyni sonetai ir epitafija

Devintasis sonetas

Nei lyros jau, nei arklo nematyt,
O knygų nesuprasi – daug ar maža...
Ateis laikai, ne šitie, tai kiti,
Maironiui irgi gal pakels tiražą...

Bet kas iš knygų – knygos irgi dulkės.
Iš dulkių – dulkės, saulė ir diena.
Ramiai, žmogau, į savo grabą gulkis,
Mirtis – sesuo, nors gal ir ne viena.

Tavoji siela, Lietuvon atėjus,
Girdėjo beržus, Baltiją ir vėjus,
Dabar pridurmu kitos jai atklys...

Ta, kur didybę ir menkystę mato,
Jau nenumirs, ją įsuka į ratą
Visatos arfų šventas virpulys.

Giesmė apie pasaulio medį

Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui

Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virs galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.

Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.

Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė,
Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos,
Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę,
O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos.

Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam,
Paskui į jūras plaukė pilni šviesos gyvos,
Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė,
Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra,
Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai,
Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro,
Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai.

Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo
Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus,
Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo,
Kartodami tik vieną: – mes žmonės Lietuvos.

Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,
Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:
Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka
Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti,
Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos,
Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti,
Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis,
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs,
Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias,
Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis,
Simfonijoj prapuola viršus ir apačia.

O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis,
Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas,
Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę,
Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

1985

Supratote, kad eilėraštis įspūdingas, bet sunkiai paaiškinamas, keista jo logika. Vaizdiniai – paradoksalūs, metaforos – neįprastos, motyvai – netipiški, netradiciniai, sunkiai siejami su Lietuvos tema. Jeigu kūrinys nepasiduoda „protingai“ išaiškinamas, tenka daugiau dėmesio skirti mūsų pačių interpretacijos taktikai. Kokie turėtų būti šio kūrinio suvokimo raktai, analizės ir interpretacijos žingsniai? Pamėginkime eiti tokiu keliu:

Bendra eilėraščio suvokimo taktika

1. Kokia kūrinio nuotaika? Emocinė būsena? Apibūdinkite ją keliais žodžiais, aptarkite apskritai visą eilėraščio kokybę (energija, ritmika, skaitymo intonacijos).
2. Kas šią nuotaiką inspiruoja, įkvepia? Asmeniniai jausmai (ar tai intymioji lyrika) ar bendresni dalykai? Kaip ji susijusi su eilėraščio pavadinimu?
3. Kaip suprantate sąvoką „atsiradimas“? Su kokiais kultūros kontekstais ji susijusi? Kokie žmonijos raštiniai šaltiniai mums kalba apie daiktų ir reiškinių atsiradimus, galbūt ir apie jų pabaigas? Ir kaip tokie pasakojimai gali būti susiję su literatūra? Su Gedos kūrybos stiliumi?
4. Atsiradimas – tai kūryba, kūrenimas, ugnis, šiluma, šviesa, judėjimas, dinamika.
Priešprieša atsiradimui yra pabaiga: sąstingis, šaltis, tamsa, mirtis. Prisiminkite dinamišką pirmojo grožinio lietuvių literatūros kūrinio pradžią. Kaip atsiradimo semantika aprėpia ir nuspalvina visus konkrečiuosius kūrinio vaizdinius? Turėdami omenyje minėtą priešpriešą, nurodykite, kokios rūšies vaizdiniai yra vyraujantys. (Atminkite, kad literatūroje visos vaizdinių charakteristikos skirstomos į natūralias opozicijas: euforiniai ir disforiniai, teigiami ir neigiami, aktyvūs ir pasyvūs, gyvybingi ir nelabai...).

Konkreti eilėraščio perskaitymo taktika (figūratyvinis / vaizdinių planas)

5. Kokias eilėraštyje matome spalvas, ką jos simbolizuoja. Ko daugiau – šviesos ar tamsos?
6. Raskite ir aptarkite konkrečius vaizdinius, paaiškinkite jų prasmę ir sąsajas eilėraštyje. Sunkiausia, žinoma, paaiškinti giedančių žuvų motyvą, bet pasitelkite fantaziją ir jis jums turėtų nušvisti kaip vienas iš prasminių eilėraščio centrų. (Patarimas: pagalvokite apie chaoso ir kosmoso opoziciją).
7. Kokia eilėraščio erdvė (istorinė, mitologinė, kosminė, psichologinė, socialinė ir pan.)?
8. Danguje ištiškusi šviesa – ką tai jums primena ne iš literatūros sferos? Pagalvokite apie gamtos mokslus, jų sprendžiamas paslaptis, taip pat apie religijas, mitologijas – visur ryškėja tas pats klausimas...
9. Kokios eilėraštyje yra vyriškųjų ir kokios moteriškųjų galių reikšmės? Kaip šie du giminės poliai susiję, kokia jų sąveika, kokia spalva ji išreiškiama? Pamąstykite apie spalvos jėgą ir žmogaus gyvenime – kokias gyvybines jėgas ji stiprina?
10. Kokia yra personifikuotos žemės (moteriškojo prado, apatinės sferos) būsena, jausena, į ką ji (raudona) žiūri ir kodėl garuoja? Kas šiame vaizdinyje natūralaus, instinktyvaus, archetipiško?
11. Kodėl „Lietuvos kraštas“ palyginamas su krabu? Atkreipkite dėmesį ir į šio „dvigubo“ vaizdinio pavidalą ir į jo simbolines, asociatyvines reikšmes.

Bandymas apibendrinti, prieiti išvadų

12. Visame eilėraštyje kuriamas tapsmo, virsmo įspūdis, o koks šiuo požiūriu yra paskutinio posmo judesys ar judėjimas?
13. Ką reiškia paskutinio posmo laiko motyvai? Koks judėjimas akcentuojamas?
14. Ką reiškia žalia vieversio spalva (šalia tautinių spalvų derinio yra ir kita, įvardykite ją...)?
15. Kokią kultūrą nurodo vieversio motyvas ir kaip jis siejasi su kūrinio pavadinimu?

Taigi per eilėraščio vaizdinių transformacijas uždarantį vieversio motyvą galima grįžti prie kūrinio pavadinimo ir padaryti įspūdingas išvadas...

1. Kokio laiko ar įvykio įspūdį kuria poetas? Kas šį įvykį kuria, skatina, jo laukia?

2. Eilėraštis pradedamas regimaisiais žalios spalvos motyvais. Įsiskaitę į eilėraštį pasitikrinkite, ar ši spalva yra dominuojanti, ir kokie dar atspalviai bei vizualiniai motyvai ją papildo. Apmąstykite simbolines žalios spalvos reikšmes.

3. Kodėl eilėraštis pradedamas judesiu – horizonto siūbavimu, ir kodėl ši poetinį pasaulio vaizdinį siūbuoja arkliai? Apmąstykite arklio, žirgo simbolizmą tautosakoje, mitologijoje, indoeuropietiškuose mituose – koks tai simbolis, ką jis reiškia ar leidžia pajusti? Kaip arklys susijęs su lietuviškosios kultūros šaknimis.

4. Aptarkite vieversio simbolines reikšmes – su kokia tradicija ir kultūra tas gamtos motyvas susijęs? Kaip ir kodėl jis jungiamas su žemės motyvu?

5. Atraskite eilėraštyje gamtinių motyvų personifikacijas, paaiškinkite jas. Kaip gamtos stichijos dalyvauja kūrybiniame pasaulio vyksme? Atkreipkite dėmesį, kad dominuojančios yra žemės ir vandens stichijos, jų būsenos kai kur labai artimos, panašios.

6. Šalia žemės ir vandens motyvų svarbus yra archetipinis dangaus vaizdinys. Kaip jis išreiškiamas, kokią prasmę kuria?

7. Raskite eilėraščio centrinius archetipinius vaizdinius, stabilizuojančius dinamišką vyksmo ir virsmo procesą. Kaip jie išdėstomi kūrinio erdvėje, ką jie aprėpia, įrėmina, kaip kuria centro, kosminio ataskaitos taško poziciją? Kuris iš centrą kuriančių vaizdinių būtų svarbiausias?

8. Raskite ir aptarkite žmogiškųjų motyvų simbolines reikšmes. Kaip jie įsiterpia į mitologinį ledynmečio peizažą, kokia funkciją atlieka?

9. Kūrinio mitologinių vaizdinių sistemoje įsiterpia ir istorijos akordas. Slaviškos kilmės archaizmas „šoblia“ reiškia kardą. Ką eilėraštyje reiškia rūstus tėvas ir vėl žydinti „grūšia“ (kriaušė, mitinio gyvybės medžio atitikmuo).

10. Ką eilėraščio pabaigoje simbolizuoja žibuoklė? Kokie jos matmenys, kodėl kaip tik šiuo vaziniu baigiamas kūrinys, kokią nuotaiką jis kuria?

11. Kokia pasaulėjauta, kokie tikėjimai išreiškiami eilėraštyje ir kaip pasaulėžiūrinis eilėraščio turinys, „filosofija“ galėjo būti reikšminga jo sukūrimo laikais (1964 m.)?

12. Apmąstę šio eilėraščio tipą pagal tematiką ir vaizdinių sistemą apibūdinkite Sigito Gedos poetinės vaizduotės ypatybes. 

1. Kaip suprantate paradoksalų posakį: „Buvau į Lietuvą išėjęs“? Ar šiuo posakiu sukuriama reali, ar sąlygiška erdvė, vieta, būsena? Ką ji reiškia, toji erdvė „ten“?

2. Lietuvos vaizdinys šiame eilėraštyje komponuojamas iš trijų elementų, išvardytų antroje eilutėje. Kokios šių elementų reikšmės, prasmės sąsajos?

3. Kokia poetinė ir archetipinė karvių motyvo reikšmė? Prisiminkite tautosaką, indoeuropiečių mitologiją. Ką reiškia judėjimas „į dieną“? Kokia būtų universali, gilioji dienos motyvo reikšmė?

4. Aptarkite eilėraščiu dinaminius aspektus ir susiekite juos su atitinkamais vaizdiniais. Kas eilėraštyje yra teigiama poetinio žodžio energija, judesio stiprumu?

5. Vieversys: kuo šis paukštis svarbus lietuviškai sąmonei, su kuo jis asocijuojasi? Ką reiškia šio paukščio hiperbolizavimas, jo ruda spalva, sąsajos su vėjo stichija?

6. Sparnai, upės, moterys, plaštakės – kas jungia šiuos tarsi tolimus motyvus ir kokį įspūdį šis junginys kuria?

7. Lyrinis subjektas yra regintysis, kuris regėjimu tarsi susilieja su regimuoju pasauliu, su juo lyg sutampa. Pamėginkite išaiškinti šią eilėraščio metaforą, kuria išsakomas lyrinio subjekto intensyvus išgyvenimas: „Žole apaugo mano akys.“

8. Ką poezijoje ir konkrečiai šiame eilėraštyje reiškia gelmės ir (numanomo) paviršiaus priešprieša? Atkreipkite dėmesį, kad sąlygiškas, poetinis Lietuvos pasaulis patiriamas kaip tiesioginis regėjimas, bent jau kaip sapno vaizdiniai, tačiau šalia regimojo paviršiaus (žolės) atsiranda ir gelmė. Kokia šios gelmės semantika?

9. Iš gelmės atirandantys (besiverčiantys lyg iš versmės) gyvuliai, be abejo, yra galios simbolis. Kokia tai galia ir kodėl ji pasireiškia raudonu pavidalu?

10. Lietuva kaip tikra ir netikra („buvau ar nebuvau“), kaip žmogaus regėtas „molio sapnas“: kokia šios metaforos prasmė? Koks šios poetinės vizijos santykis su gyvenimu, su lietuvio poeto svajonėmis, troškimais, idėjomis? 

1. Eilėraštyje sukuriama poetinė mitologinė Lietuvos vizija. Lietuva patiriama kaip dinamiškas, labai energingas pasaulis, sutampantis su gyvybingais gamtos reiškiniais. Koks yra eilėraščio laikas, į ką krypsta visas šis judėjimas? Kodėl eilėraščio pradžioje, kintančių reiškinių akivaizdoje išnyra amžinybės idėja ir kodėl ši amžinybė yra rausva?

2. Iš kokių konkrečių gamtinių motyvų sudėliojamas Lietuvos vaizdinys? Kiek jis yra kaimiškas, senovinis?

3. Kaip šalia gamtos vaizdų atsiranda kultūros idėjos ir kokiais motyvais jos išreikštos?

4. Centrinis kūrinio motyvas yra strazdas. Kokios konkrečios, tikros ir sąlygiškos šio motyvo reikšmės? Kaip ir kodėl jis kinta visame eilėraštyje? Kokias funkcijas atlieka gamtiniame ir kultūriniame Lietuvos peizaže?

5. Susiekite strazdo motyvą su kentauro. Kokie jo sparnai, ir kodėl jo pėdos baisios?

6. Pakomentuokite eilutes: „Iškėtojęs sparnus, / Strazdas Lietuvą aria.“ Ką šis arimas reiškia?

7. Kaip poetas išreiškia savo santykį su tėvyne: kodėl ji kyla iš sapno (lyg regėjimas0 ir kodėl ji yra akmeninė?

8. Aptarkite eilėraščio archainę ir mitologinę leksiką. Kokių meninių spalvų ji teikia eilėraščiui ir kokius prasmių laukus sukuria?

9. Ką reiškia metafora: „Lietuva – ji visa – / Dideliam jo šešėly.“? Kuo šis Strazdo metamas tarsi žalias šešėlis skiriasi nuo „Altorių šešėlio“?

10. Eilėraščio pabaigoje poetinės metaforos įgyja apibendrinančią filosofinę reikšmę. Kaip suprantate gyvybės judėjimą spirale? Apmąstykite reikšmingus santykius: virš gyvybės judėjimo yra begalybė, o šalia, kaip sauganti, globojanti, kūrybinga jėga – kentauras. Kaip čia jungiama gyvybė, amžinybė ir kūrybinė jėga? 

1. Jotvingių žeme poetas vadina savo gimtinę – Lazdijų apylinkes, Dzūkiją. Kokią reikšmę poetui įgyja jo gimtasis kraštas pavadintas Jotvingių žeme?

2. Koks lyrinio subjekto santykis su eilėraščio vyksmo vieta? Kaip jis ją jaučia, mato? Koks metų laikas vaizduojamas?

3. Kaip eilėraštyje nuo konkretaus regėjimo, nuo detalaus pereinama prie abstrakčių poetinių vaizdinių?

4. Kaip į tradicinius kaimo motyvus (agrarinė kultūra) įpinami modernūs technologiniai motyvai? Kokį efektą sukuria toks skirtingų kultūrinių reikšmių junginys? Kas viską vienija?

5. Plevenanti žemės dvasia ir gyvybingų vandenų tėkmė – poeto mėgstamas stichijų junginys. Koks vaidmuo šiame eilėraštyje tenka mėnuliui, kaip jis siejasi su etninio peizažo stichijomis?

6. Kurie motyvai šiame eilėraštyje yra efemeriški, lyg netikri? Kokie objektai eilėraštyje yra šviečiantys, peršviečiami, skrajojantys? Koks poetinis efektas sukuriamas šiomis tikrovės neatitinkančiomis objektų charakteristikomis?

7. Priešpaskutiniame posme sukuriama jotvingių krašto vizija – pakylėtas, išaukštintas vaizdas. Ką reiškia lyrinio subjekto būsena tokioje aplinkoje, kodėl jis guli „tarp moterų ir diemedžių“ ir ką jis gali išgirsti vandenyse?

8. Kūrinio pradžioje lyrinis subjektas į savo gimtinės pasaulį įeina kaip į labai konkretų, bet kuo aiškiau jį mato, tuo labiau nuo jo atsitraukia – gimtinės vaizdas tampa poetine mitologine vizija. Keičiantis regėjimui, keičiasi ir žmogus: su kuo save lyrinis subjektas lygina eilėraščio paskutiniuose posmuose, kodėl jis tarsi nebegirdi savo artimųjų?

9. Ką reiškia lyrinio subjekto švytėjimas ir koks yra jo santykis su gimtuoju kraštu? Kokiu judesiu išreiškiamas ir kokia to judesio archetipinė reikšmė?

10. Kokias pasaulėjautos idėjas ir kokias vertybes galima įžvelgti paskutinėje eilėraščio eilutėje? Kas yra tas „žalias ąžuolo altorius“? 

1. Kas pasakoma viso ciklo pavadinimu – „Maironio mirtis“? Juk Maironis kaip konkretus autorius ir taip yra miręs, be to, cikle jo mirties faktas neaprašinėjamas. Prisiminkite, kokia yra poeto Maironio reikšmė lietuvių literatūrai ir visai kultūrai, koks jo meninis ir idėjinis palikimas.

2. Poetas ciklo pradžioje kaip motto (idėjinę mintį) įterpia epigrafą (reikšminę pradžios citatą) iš Maironio lyrikos. Kokias idėjas išreiškia šios trys metaforos: arklas, knyga, lyra?

3. Kokia stilistinė eilėraščio kalbos ypatybė, kokias intonacijas jame girdime?

4. Koks „brolių poetų“ vaizdinys kuriamas pirmame soneto posme ir kodėl jis ironizuojamas?

5. Kaip antrame soneto posme nuo šiandienos „brolių poetų“ atsiskiria lyrinis subjektas, kalbantysis? Ką jis savo gyvenime jaučia ir kas jį gelbsti?

6. Kodėl tam piktokam lyriniam subjektui pasaulis atrodo lyg „kaliausės pakaušiais melsvais“? Šios metaforos spalvos motyvą paaiškinti būtų sunkoka, bet kaliausės reikšmė yra ganėtinai aiški, daug pasakanti. Kokia jos vertybinė funkcija?

7. Kokia jėga parodoma kaip kaliausių pasaulio priešprieša?

8. Kaip marių vaizdinys siejasi su romantine Maironio poetika? Ką joje simbolizuoja stichijų vaizdiniai, arba kaip tos stichijos susijusios su žmogaus (lyrinio subjekto) būsenomis?

9. Koks būtų ryšys tarp ciklo pavadinimo ir sugriautų šventyklų metaforos?

10. Ką reiškia tas kūrinį vainikuojantis lyrinio subjekto apsisprendimas – „kruvinas kardas“? Kodėl jis atsiranda taip keistai – išspjaunamas iš burnos? Pagalvokite apie spjūvio emocinę vertybinę reikšmę ir apie tai, kad burna susijusi su kalba. Kokia ta kalba? Ir kaip poetas įsipareigoja Maironio atiminimui?

1. Kokia yra šio eilėraščio tema? Apie ką kalba lyrinis subjektas ir su kokia emocija išsako savo mintis?

2. Kas šiame sonete išreiškiama formos ir beformiškumo priešprieša? Kuri šios priešpriešos dalis yra laikoma vertinga ir kodėl? Arba: kam mums reikalinga formos idėja?

3. Kuo ypatinga yra senatvės būsena, kokių galimybių ji suteikia lyriniam subjektui, ką leidžia pamatyti, lyginti, suvokti?

4. Koks paralelizmas (lyginimas, gretinimas) jungia pirmą ir antrą soneto posmus?

5. Kodėl poetinėje vaizduotėje Lietuva gali atrodyti esanti ovalo formos? Ką šis pavidalas primena, su kuo asocijuojasi?

6. Kokiu tikslu į eilėraštį įterpiamas Dantės motyvas? Kaip šis italų Renesanso poetas siejamas su išsigimimu, kurį lyrinis subjektas regi „prie šiaurės vandenų“, t. y. Lietuvoje?

7. Ką reiškia metafora „eiti namo“? Ir kokia šio vyksmo, lyrinio subjekto apsisprendimo priežastis (motyvas)?

8. Kokį pasaulį ir laiką nurodo „metalinių miestų griaučių“ metafora?

9. Kaip suprantate „motinos sapnų“ metaforą ir išbudimo būseną?

10. Koks motyvas (ar motyvai) į šį sonetą ateina tiesiai iš Maironio lyrikos ir ką jis reiškia?

1. Paaiškinkite šį trinarį simbolizmą (lyra, arklas, knyga): ką jis reiškia ir kodėl jo nėra, nematyt? Kur viso to nematyt?

2. Kodėl dabarties laike sunku suprasti, ar knygų yra daug, ar mažai? Svarstydami atsakymą, paklauskite savęs: kokių knygų?

3. Ar mintis, kad Maironiui „pakels tiražą“ lyriniam subjektui kelia džiaugsmą? Kokia yra šios eilutės ironijos esmė? Pagalvokite: ar knygų tiražai reiškia tik skaitymą, dvasinio gyvenimo intensyvumą?

4. Kada knyga žmogui neturi reikšmės ir yra trumpalaikiška kaip ir viskas šiame pasaulyje? Kaip su knygos (jos skaitymo) reikšme siejama žmogaus gyvenimo vertė ir beprasmybė?

5. Kokia užuomina slypi eilėraštyje, kad mirtis yra sesuo (žmogaus likimo būtinybė), „nors gal ir ne viena“?

6. Koks Lietuvos vaizdinys iškyla soneto trečiame posme: kokie motyvai šį vaizdinį sudaro ir kokia jų poetinė bei simbolinė prasmė?

7. Trečiame soneto posme kuriamas dviejų laiko formų paralelizmas: koks jis?

8. Sielos į pasaulį (į Lietuvą) ateina, sielos išeina, bet kai kurios iš jų yra ypatingos. Įsiskaitykite į paskutinį posmą ir pasakykite: koks tas kai kurių sielų ypatingumas ir kokia jų didybės reikšmė?

9. Ką reiškia poetinė mistinė kūrinio vizija, kad ypatingos sielos yra įsukamos kažkokioje kosminėje muzikinėje dermėje? Ką reiškia toks būties kaip muzikos suvokimas ir kas gali tokioje muzikoje dalyvauti?

10. Atraskite eilėraštyje pasaulietiškumo ir šventumo priešpriešas, taip pat pakomentuokite Maironio ir poetinės kūrybos apskritai reikšmę žmogaus pasaulyje. Šiais svarstymais ir uždarysite „Maironio mirties“ temą. 

1. Kodėl šis poemėlę primenantis (turi siužeto elementų) eilėraštis pavadintas giesme? Kuo giesmė skiriasi nuo dainos, eilėraščio ar kokio kito poetinio žanro? Kokią prasmę toks įvardijimas teikia kūrinio temai?

2. Kas yra kūrinio dedikacijoje (paskyrime) nurodyti asmenys, kaip jie susiję su eilėraščio tematika, vyksmo vieta ir autoriaus poetinės vaizduotės ypatybėmis?

3. Palyginkite eilėraščio pradžią ir pabaigą: koks lyrinis subjektas pradžioje (kokia jo būsena, nuotaika), ir koks jis pabaigoje? Kas eilėraštyje įvyksta, kokia jo tema?

4. Įsigilinkite į lyrinio subjekto situaciją eilėraščio pradžioje: kaip sukuriama jo būsena. Ką reiškia šie motyvai: vakaras, slenkančios kopos (su kuo šis motyvas dar susijęs?), banguojančios marios, vėjas?

5. Koks eilėraštyje kuriamas priežastinis ryšys tarp žmogaus būsenos ir Lietuvos vaizdinio? Ką jis tam žmogui duoda, kodėl yra toks žūtbūtinai reikalingas?

6. Kaip antrame posme kuriamas Lietuvos kaip jėgos pasaulio vaizdinys? Kuo ypatingi tos laiko pradžios žmonės, vyrai ir moterys? Kodėl lyrinis subjektas pasijaučia „ten buvęs“ ir kaip tai keičia jo būseną, savivoką?

7. Kokią epochą ir lietuvybės erdves atkuria eilėraščio trečias posmas: pilys, Krišnai auginami arkliai? Turėkite omenyje, kad hinduizmo dievo Krišnos motyvas šiame eilėraštyje yra metonimiškas, jis nurodo senovės baltų ryšius su indoarijų kultūra, su indoeuropiečių ekspansija pasaulyje.

8. Kaip eilėraštyje iškyla senovinės Lietuvos didybė ir kaip ji nusileidžia? Kiek ši laiko ir tautos tematika yra romantiška, susijusi su romantizmo pasaulėjauta?

9. Gamtos ir tautos gyvybinės galios yra nemirtingos, jos amžinai atsinaujina. Kaip šiame eilėraštyje atgimsta lietuviškoji kultūra, iš kokios terpės ji prisikelia ir kas yra naujųjų laikų tautos gyvybingumo įkvėpėjai, jos dvasiniai lyderiai?

10. Kokią būseną lyriniam subjektui sukuria tokia mitologinė Lietuvos vizija, kosminių stichijų akivaizdoje atsiveriantis tautos gyvenimo regėjimas? Į kokį gyvybės medį įsitveria lyrinis subjektas ir kaip jis kreipiasi į adresatą?

11. Atraskite eilėraštyje opozicijas: laikinumas ir tęstinumas, išnykimas ir nemirtingumas. Apsvarstykite individualios ir kolektyvinės sąmonės santykį.

12. Atkreipkite dėmesį į eilėraščio sukūrimo datą ir pakomentuokite, kuo šis kūrinys jo pasirodymo metu buvo reikšmingas Lietuvos visuomenei, ką jis teigė, skatino, drąsino? 

Baigti

https://smp2014lt.ugdome.lt/11-12/lietuviu-literatura/modernioji-xx-a-antrosios-puses-literatura/sigitas-geda/1657